LVIV, Ukraina – „Aš nesu neįgalus, esu patobulintas“. Tai buvo žodžiai, kuriuos puikiai prisimenu iš vieno Ukrainos kariuomenės veterano Serhiy.
Jis, kaip ir kiti Ukrainos kariai, vardu prisistatė tik saugumo sumetimais.
Serhiy pasisekė dėl traumų. Jo koją žemiau kelio nupūtė mina, tačiau jis galėjo patogiai bėgioti ir, naudodamas gerą koja, praleido apie 20 pakartojimų su šokdynėmis.
Jam, tarkime, pasisekė kur kas labiau nei buvusiam inžinieriui Artemui, kurį sutikau Kijeve.
Per nesėkmingą Ukrainos 2023 m. kontrpuolimą drono numestas sprogmuo jį perpjovė beveik per pusę. Kai sutikau jį daugiau nei po metų reabilitacijos centre, jis vaikščiojo ant rankų, darė pagalbinį spaudimą suoliuku, laipiojo virvėmis ir sakė, kad gali net patogiai vairuoti automobilį.
Tarsi Serhiy, Artemas ir kiti panašūs į juos Žaliąjį riterį perima iš Monty Python perspėjimo, kad „tai tik kūno žaizda“. Jie rado būdų, kaip gyventi kuo produktyviau – ir daugelis vis dar nori tarnauti savo šaliai, net ir grįžę į fronto liniją.
„Ukraina yra geriausia protezavimo vieta pasaulyje, jie turi pažangiausią priežiūrą ir įrangą“, – sakė Eddy Scottas, britų humanitarinis savanoris, netekęs rankos ir kojos, evakuodamas civilius gyventojus Rytų Ukrainoje.
Per aštuonis mėnesius, kai jis gydosi Superžmonių centre – moderniausioje Lvovo įstaigoje, Scottas matė, kaip Ukrainos chirurgai susiuvo beviltiškiausius atvejus.
„Jie turi daugiausiai žmonių, iš kurių galima pasimokyti“, – sako jis gūžtelėdamas pečiais ir pavargusiai šypsodamasis.
Ukrainoje yra gal 25 000 amputuotų asmenų, dauguma jų yra veteranai, ir daugelis kitų, patyrusių visokių kovinių žaizdų ir turi būti vėl integruojami į visuomenę – tuo metu, kai Rusijos invazija Ukrainos rytuose tęsiasi visu tempu, o dideli miestai, tokie kaip Kijevas, yra nuolat bombarduojami.
Be viso to, tiek daug kareivių patyrė psichinės traumos ne tik tiems, kurie kovoja, bet ir karo belaisviams, kurie ištvėrė siaubingas sąlygas Rusijos nelaisvėje.
Neseniai kalbėjausi su Oleksijumi, kariu, kuris buvo paimtas į nelaisvę po Mariupolio apgulties 2022 metais ir ištvėrė vos dvejus metus Rusijos nelaisvėje.
Jis, kaip ir daugelis, kalba eufemizmais, pažymėdamas „stogas bėga“, kad apibūdintų, kaip griūna gyvenimai sugrįžus į Ukrainos visuomenę.
Oleksii sakė, kad blogiausia jo sugrįžimo dalis buvo išgyvenusio kaltė.
Nepaisant to, kad grįžo į Ukrainą su savo šeima ir palaikančia veteranų bendruomene, jį kankino žinojimas, kad daugelis jo bendražygių kenčia tuos pačius kankinimus ir nepriteklių, kuriuos patyrė ir jis.
„Pažinojau 18 žmonių, kurie mirė aplink mane“ nuo ligų, kankinimų ir bado, sakė jis.
Daugelis karių sako, kad sunkumai civiliniame gyvenime kyla dėl to, kad pažįsta nedaug žmonių, kurie iš tikrųjų supranta jų kovas.
Matant jaunus vyrus ir moteris, besimėgaujančius kava prašmatniose šalies kavinėse ar besilinksminančius baruose ir naktiniuose klubuose, gali kilti jausmas, kad aukos liko neįvertintos.
„Atėjo jų eilė“, – taip vienas veteranas apibendrino požiūrį į tuos, kurie dar nekariavo kare.
Tuo tarpu kai kurie veteranai, pavyzdžiui, Serhiy, pradėjo ieškoti padalinių, kuriuose būtų priimami amputuoti asmenys.
Idėja yra mažiau beprotiška, nei atrodo – didėjant bepiločių orlaivių karui, operatorius, nejudėdamas sėdintis tranšėjoje ar sodybos rūsyje, gali padaryti daugiau žalos nei geriausias specialiųjų pajėgų karys.
Tomas Mutchas yra Ukrainoje gyvenantis žurnalistas iš Naujosios Zelandijos. Jis yra autorius Mariupolio šunysprieinama dabar.
