Po amerikiečių pergalės prieš britus 1777 m. sausio 3 d. generolui Džordžui Vašingtonui pavyko išsilaikyti savo armijoje, bet vos vos.
Kai tiek britų, tiek amerikiečių armijos apsigyveno savo žiemos būstuose, jos grįžo į beveik tas pačias pozicijas, kurias turėjo lapkričio viduryje.
Pasak Pulitzerio premijos laureato žurnalisto ir istoriko Ricko Atkinsono, išskyrus nedidelę Paulus Hook garnizoną, esančią per Hadsoną iš žemutinio Manheteno, britai paliko visą Naująjį Džersį.
Dėl pasitraukimo tūkstančiai Naujojo Džersio lojalių liko patys apsiginti nuo įsiaudrinusių maištininkų, o vienas lojalistas parašė, kad britai jį paliko „apsigailėti ir pasipiktinti“.
Atsitraukimas „privertė mūsų drąsius bičiulius vos negraužti savo kūno iš įniršio“, pridūrė ištikimasis.
Atkinsono teigimu, Naujojo Džersio klėties atėmimas dar labiau pabrėžė britų logistiką. Atrodo, kad visos atsargos turėtų būti tiekiamos per 3000 mylių atviru vandenynu.
„Iždo valdyba apskaičiavo, kad 40 000 kareivių pamaitinimui kitais metais, be kitų maisto produktų, reikės 7 300 tonų miltų ir 4 500 tonų druskos mėsos“, – rašo Atkinsonas. „Be to, 4000 armijos arklių kasmet sunaudotų 20 000 tonų šieno ir avižų; Howe'ui buvo pasakyta, kad Rod Ailende galima nusipirkti 15 000 tonų, tačiau iki šiol jis gavo vos šimtą.
Taip prasidėjo pašėlusios pašarų paieškos, peraugusios į mažai žinomą partizanų kampaniją tarp patriotų ir britų, abiems pusėms varžantis dėl ribotų išteklių.
Šie susirėmimai ir nedideli sužadėtuvės tęsėsi visą 1776–1777 m. žiemą, Vašingtonui davus įsakymą, kad jo vyrai „nuolat persekiotų priešą“.
Vienas toks susirėmimas įvyko Spanktaune, Naujajame Džersyje (dabartinis Rahway). Taip pavadintas po to, kai ankstyvas naujakuris viešai paėmė savo sutuoktinę per kelius ir barė ją miesto centre, Spanktaunas turėjo atlikti svarbų vaidmenį vėliau pramintuose Forage Wars.
1777 m. vasario 23 d. britų pulkininkas leitenantas Charlesas Mawhoodas išsiuntė po lengvųjų pėstininkų ir grenadierių batalioną bei 3-iąją brigadą. Netoli Spanktauno Mawhoodas ir jo vyrai rado grupelę milicijos, ganiančių gyvulius, ir, manydami, kad jis palaiko Naujojo Džersio milicijos grupę, užpuolė.
Tai buvo spąstai.
Netrukus Mawhood rado savo priešakinę jėgą šalia kontinentinės armijos brig. Generolas Williamas Maxwellas ir jo vyrai, kurie tykojo.
Puikios geografijos žinios leido Maksvelui paspęsti spąstus, o jo didesnės pajėgos netrukus apgaubė Mawhoodą ir jo grenadierių kuopą.
Per pradinę pasalą žuvo 26 britų kariai, tačiau amerikiečiai vis atvyko. Beveik 12 valandų britai ir amerikiečiai susirėmė, kol Mawhoodas įsakė savo vyrams atsitraukti.
Patriotų apgadintas besitraukiantis, Mawhoodas vėliau suskaičiavo 69 žuvusius ir sužeistus bei 6 dingusius be žinios. Savo ruožtu amerikiečiai neteko penkių žuvusių ir devynių sužeistųjų.
Vos po kelių savaičių, remiantis Amerikos revoliucijos kryžkelėmis, smarkiai sumušti britai nusprendė apleisti Naująjį Bransviką ir jo apylinkes ir daugiau niekada nekontroliuos Naujojo Džersio kraštovaizdžio.
Claire Barrett yra „Sightline Media“ strateginių operacijų redaktorė ir Antrojo pasaulinio karo tyrinėtoja, turinti neprilygstamą ryšį su seru Winstonu Churchilliu ir Mičigano futbolu.
