Jamesas Earlas Carteris, 39-asis JAV prezidentas, mirė sulaukęs 100 metų. Jis buvo plačiai giriamas už „po prezidentavimo“. 1981 m. pasibaigus prezidento kadencijai jis pasinaudojo savo „buvusiu“ statusu, kad užsiimtų laisvai samdoma diplomatija ir humanitarine veikla. Iš tiesų, Carteris padėjo sukurti mūsų šiuolaikinį pojūtį apie tai, ką buvę prezidentai turi daryti su keistu prestižu, supančiu buvusius įtakingiausių pasaulyje išrinktų pareigų emigrantus.
Dauguma buvusių prezidentų arba nunyksta į nežinomybę, kaip George’as Bushas ir jo sūnus, arba sako kalbas ir užsisako ekskursijas, kurios gali lengvai tapti gana pelningos. Viena iš nedaugelio dėmių, susijusių su šiaip puikiu Baracko Obamos saviveiklos rekordu, yra tai, kiek jis turi pinigų, kuriuos susigrąžino būdamas buvęs prezidentas. Donaldas Trumpas, be abejo, tuo pasižymi. Jis begėdiškai išgyveno savo kelią po prezidentavimo.
Carteris dažniausiai to vengė, gyvendamas kukliai ir remdamas įvairias filantropines priežastis.
Reiganas nebūtų buvęs daug geresnis
Tačiau būtent Carterio prezidentavimas – 1977–1981 m. – priklauso nuo jo reputacijos, o tiek kairėje, tiek dešinėje sutariama, kad jis buvo gana blogas.
Jam pateikti kaltinimai jau gerai žinomi. Viduje jo prezidentavimas yra infliacijos, lėto augimo, didėjančio nusikalstamumo miestuose ir didelių energijos kainų sinonimas. Užsienyje Carteris dabar yra Amerikos silpnumo ikona JAV diplomatijos istorijoje. Šalis buvo pažeminta dėl Votergeito ir pralaimėjimo Vietname, o 1979 metais Iranas paėmė įkaitais amerikiečių diplomatinius darbuotojus JAV ambasadoje Teherane, o Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną. Po to sekė vidutinio sunkumo naftos šokas.
Visa tai yra teisinga, o šių įvairių krizių padarinius sustiprino liūdnai pagarsėjęs Carterio mikrovadybos stilius ir moralizmas. Carteris lengvai nesusilenkė nei su Kongreso, nei su užsienio lyderiais.
Tačiau taip pat teisinga pažymėti, kad bet kuris kitas prezidentas tikriausiai būtų suklydęs susidūręs su šiais daugybe persidengiančių iššūkių. Carteriui pasisekė siaubingai.
Jei Ronaldas Reiganas būtų išrinktas 1976 m. – Reiganas metė iššūkį prezidento Geraldo Fordo sėdėjimui respublikonų partijos pirminiuose rinkimuose 1976 m. – mažai tikėtina, kad įvykiai būtų susiklostę kitaip. Reigano prezidentavimas nebūtų atgrasęs Irano islamo revoliucionierių pulti JAV ambasadą – fundamentalistams tokios smulkmenos vargu ar rūpi. Tai taip pat nebūtų sustabdžiusi sovietų invazijos į Afganistaną, nes Reiganas negalėjo patikimai pagrasinti karu prieš SSRS dėl tokių mažų akcijų.
Iš tiesų, kai Reiganas 1981 m. tapo prezidentu, jis nenutraukė pavojingo šiitinės Irano Respublikos ar SSRS užsienio politikos elgesio.
Reigano gynėjai tvirtina, kad jis buvo „kietesnis“, tačiau dažniausiai tai buvo karingesnės kalbos. Reigano parama Afganistano sukilėliams – užsienio ginklų tiekimas į Afganistaną kovai su Raudonąja armija – tikriausiai būtų tai, ką Carteris būtų palaikęs, kai ji augo devintajame dešimtmetyje; Carteris dar būdamas prezidentu ragino Pakistaną kovoti su sovietais Afganistane. Panašiai Reigano „antrasis šaltasis karas“ su sovietais iš tikrųjų prasidėjo nuo Carterio administracijos. Būtent Carteris patvirtino M/X raketą ir boikotavo 1980 m. olimpines žaidynes. Irane Reiganas buvo ne mažiau susijaudinęs nei Carteris.
Jimmy Carteris: tikras Artimųjų Rytų taikos susitarimas
Jimmy Carteris susidūrė su užsienio politikos iššūkiais, kurie greičiausiai būtų priblokšti bet kuriam prezidentui, įskaitant Reiganą, kuris panašių iššūkių nesuvaldė geriau. Be to, Carteris turėjo išskirtinį momentą, kurį retai pasiekdavo joks jo pirmtakas: proveržio taikos susitarimas, kuris dramatiškai pakeitė ilgalaikį konfliktą. 1978 m. Carteris tarpininkavo nuolatinei taikai tarp Izraelio ir Egipto, kurie kovojo nuo Izraelio gimimo 1948 m.. Ta taika galioja ir šiandien. Tai buvo nepaprastas pasiekimas.
Keletas kitų šiuolaikinių prezidentų taip sėkmingai pasinaudojo tarnybos galiomis. Billas Clintonas beveik pasiekė susitarimą tarp izraeliečių ir palestiniečių, bet galiausiai žlugo. Obama pasiekė susitarimą su Ira, bet jo įpėdinis jį panaikino. Reiganas ir Bušas nieko neprižiūrėjo šio novatoriško (SSRS žlugimas buvo ne susitarimas, o pralaimėjimas), o Trumpas garsiai užsidegė siekdamas tarpininkauti susitarimui su Šiaurės Korėja 2018–2019 m.
Jei JAV vykdys nuosaikesnę užsienio politiką, kurioje ji ne tik susidurs su tokiais konkurentais kaip Kinija, bet ir derasi su jais, jai reikės daugiau sandorių sudarytojų, tokių kaip Jimmy Carteris.
Tai tikrojo diplomatinio susitarimo sudarytojo pamoka save apibūdinančiam sandorių sudarytojui Trumpui, kai jis vėl eina į prezidento postą.
Apie autorių: Dr. Robert E. Kelly
Dr. Robertas E. Kelly (@Robert_E_Kelly; RoberEdwinKelly.com) yra Pusano nacionalinio universiteto Politikos mokslų katedros profesorius ir 19FortyFive redaktorius.
